Visi aplinkos tvarkymo darbai
Julijanavos g.3, Kaunas
+370 632 000 55
Pirm-Sekm: 08:00 - 20:00
29 Gru 2018

Augalų stresas: kaip augalai reaguoja į juos supančią aplinką

Gamta nuolatos mus stebina savo įdomybėmis. Mokslininkai, vis giliau ir giliau lenda į jos pasaulį ir atranda naujų dalykų. Ne išimtis ir augalų stresas. Norint gerai „pažinti“ augalą, reikia pasidomėti ir jo fiziologija. Kai išgirstame žodį – stresas, dažniausiai pagalvojame apie žmogų, apie jo fiziologiją, kaip jis reaguoja į tam tikrus stresorius. Tačiau augalai taip pat patiria stresą, t. y. augalas reaguoja į jam netinkančius, nepalankius sąlygų veiksnius.

Nepalanki aplinka, sutrikdo augalo fiziologinius procesus, mažina augimą, o kartais ir žudo jį. Veikiamo augalo mažėja biologinis aktyvumas, sutrinka kai kurios funkcijos, kurios atsigauna. Tačiau funkcijos gali atsigauti ir nepilnai, augalas adaptuojasi arba prisitaiko.

Kiekvieno augalo fiziologinės savybės skirtingos, todėl ir atsparumas nepalankioms sąlygoms skiriasi. Tai priklauso nuo medžiagų apykaitos, morfologinės ir anatominės struktūros, augalo prigimties, užsigrūdinimo.

Vieni augalai sulėtina fiziologinius procesus ar net visiškai sustabdo, pavyzdžiui, išgyvena žiemos šaltį, kiti augalai savo procesus suaktyvina, intensyvėja kvėpavimas, taip pat kaupia daugiau organinių medžiagų.

Tačiau augalą galima grūdinti. Taip, grūdinti, kaip žmogus grūdinasi maudydamasis po šaltu dušu. Augalo atsparumą nepalankioms sąlygoms galima didinti, po truputį prie jų pratinant. Tuomet savo augimo metu augalas patiria stresą, bet nemiršta, jis kaupia genetinę informaciją ir ją saugo kitoms kartoms.

Ši augalo savybė vadinama homeostaze, ją turi ir žmogus. Augalai didinti atsparumą moka ir patys, kai jie patiria natūralius aplinkos sąlygų pakitimus.

Augalai, atsparūs žemoms temperatūroms, nustoja augti arba sulėtina augimą vidutinėse platumose dažniausiai esant 4° C temperatūrai. Jei žema temperatūra užsitęsia per ilgai, augalas gali nepilnai atsigauti, blogai derėti, vysti, prarasti chlorofilus.

Chlorofilus kartais vadina „augalų krauju“, nes jis reikalingas taip pat, kaip žmogui reikalingas kraujas. Cheminiu požiūriu chlorofilas yra panašus į hemoglobiną. Chlorofilas yra žalios spalvos augalinis pigmentas ir nudažo lapus žaliai. Dalyvauja fotosintezėje ir augaluose kaupia saulės energiją.

Žemas temperatūras augalui visada lengviau yra pakelti, kuris pakankamai aprūpintas vitaminais bei mikroelementais. Neigiamoms temperatūroms ir šalnoms jautriausi yra lapai, žiedai, ūgliai – augalo dalys, kuriose daugiausiai yra vandens.

Nukritus temperatūrai iki -100 C fiziologiniai procesai nebevyksta arba vyksta labai lėtai.

Augalai, baigę vegetaciją lengviau pakelia šaltas žiemas, pvz., medžių ūgliai gali pakelti net iki -600 C šaltį, o sausa sėkla net iki -2000 C.

Esant neigiamai temperatūrai, ląstelių vanduo kristalizuojasi. Kristalai atima vandenį iš ląstelių, citoplazmos baltymai koaguliuoja, praranda struktūrą bei judrumą.

Augalas ramybės būsenoje yra gerokai atsparesnis šalčiui, nei augantis. Kad pereitų į ramybės būseną, augalas turi sulaukti signalo, temperatūros žemėjimo iki minus kelių laipsnių, tuomet jis padidina atsparumą šalčiui. Todėl augalams yra sunku ištverti periodus, kai nuo pliusinės temperatūros, per naktį staigiai nukrenta iki minuso.

Augalams reikia laiko pasiruošti šalčiams, pavyzdžiui, spėti numesti lapus, sumažinti vandens garinimą, krakmolą suskaidyti į paprastesnius angliavandenius.

Kai kurie augalai, dažniausiai atvežtiniai tropiniai patiria letalinę temperatūrą, neprisitaikę prie didelių žemų temperatūrų, jie žūsta.

Žiemojantys augalai patiria ir kitokias sąlygas, kaip organinių medžiagų trūkumas, augalai gali išmirkti, uždusti, įšalti į ledo plutą.

Augalai iššunta, kai būna stora sniego danga ir jie yra po ja, o temperatūra jų aplinkai būna apie nulį. Augalams tenka intensyviau kvėpuoti, naudoti daugiau  maisto medžiagų, nevyksta fotosintezė.

Ledas taip pat yra iššūkis augalui. Pasitaiko, kad augalas įšąla į ledo plutą arba atsiduria po juo ir augalui tenka lėčiau kvėpuoti, tuomet sutrinka medžiagų ir energijos apykaita.

Yra ir kita streso pusė. Tai karštis. Daugumai augalų tai didesnė nei 350 C temperatūra. Aukštoje temperatūroje sulėtėja arba visai sustoja fotosintezė.

Tiesiogiai augalai nukenčia dėl protoplazmos koaguliavimo, kuris sukelia atskirų augalų dalių žūtį, o netiesiogiai nukenčia nuo fotosintezės sulėtėjimo, taip pat kvėpavimo proceso suintensyvėjimo.

Kai ateina sausros, labiausiai augalai kenčia, kai dirvožemio ir oro sausros būna vienu metu.

Augalai prie sausros prisitaiko skirtingai. Vieni turi lapus su storu vaško sluoksniu, kiti mėsingus lapus, dar kitų lapai yra siūliški, siauri, susukti į vamzdelį, nes per tokius lapus yra mažiau išgarinama vandens. Nuo sausros gelbėjasi ir mesdami lapus, stabdydami vegetaciją.

Taip pat sausras pakelti lengviau augalams su giliai augančiomis šaknimis.

Dėl vandens trūkumo lėtėja augalo augimas, ypatingai jautresni jauni augalai. Tačiau neigiamai augalus veikia ir vandens perteklius, kadangi jiems pradeda trūkti deguonies, juose kaupiasi nuodingi junginiai.

Ne tik žmogui ar gyvūnui, gyvenančiam mieste tenka kasdien susidurti su oro teršalais, bet ir augalui. Pramonės įmonės, automobiliai kenkia ir augalams. Augalą dažniausiai paveikia sieros dioksidas (SO2) ir azoto oksidai (NOx).

Patekusios į augalo audinius, šios dujos sukelia protoplazmos, chloroplastų irimą. Dažnai jos patenka per rūgštųjį lietų. Augalus dažnai paveikia ir ore esančios dulkės.

Dažniausiai tokie augalai pastebimi netoli pramonės įmonių, pakelėse, kur intensyvesnis automobilių srautas. Dulkės sugeria dalį šviesos, užkemša žioteles, taip mažina augalų produktyvumą.

Vilgailė Narkevičiūtė, Vytauto Didžiojo universitetas, Aplinkotyra ir ekologija, 4 kursas.

29 Gru 2018

Aplinkos ministerija skaičiuos Lietuvos gamtos vertę eurais

Kapitalizmo eroje viskas skaičiuojama pinigais. Gal tai ir gali pasirodyti „šventvagiška“ kalbant apie gamtą, bet kai visuomenėje dominuoja ekonominė logika – finansinė gamtos teikiamos naudos išraiška tapo gera galimybę ją saugoti.
Išgirdus žodį „paslaugos“, turbūt daugelis pagalvotumėte apie verslą. O ar gali gamta teikti „paslaugas“? Mokslininkų nuomone – taip, ir netgi ne tokias menkas. Skaičiuojama, kad gamta Europos Sąjungoje (ES) sukuria per 200-300 mlrd. eurų naudos per metus vien Natura 2000 tinklo saugomose teritorijose. Toli gražu ne kiekvienas verslas galėtų pasigirti tokiais skaičiais.

Gamtos vertė
Dauguma Lietuvos gyventojų visiškai sutinka, jog gamta ir biologinė įvairovė yra jų sveikatos ir gerovės pagrindas. Švarus oras, grynas vanduo, maisto produktai, statybinės medžiagos, potvynių, kenkėjų ir ligų, klimato reguliacija, žemės ūkio kultūrų apdulkinimas – visa tai ir daugiau yra nauda, kurią gauname iš gamtos ir be kurios neišgyventume. Šio ryšio tarp žmonių gerovės ir gamtos teikinių išryškinimui mokslininkai ir aplinkosaugininkai naudoja ekosisteminių paslaugų (angl. ecosystem services) – ekosistemų funkcijų, tiesiogiai naudingų žmogui – principą. Ekosistemos funkcijos „tampa“ paslaugomis, kai atsiranda socioekonominis interesas, t.y. kai funkcija yra įvardijama kaip žmonių gerovei teikianti „naudą“ (psichinei ir fizinei sveikatai, socialiniam gyvenimui, bendrųjų poreikių patenkinimui, ir t.t.) ir turinti „vertę“ (ekonominę, socialinę, sveikatos, ir t.t.).

„Į klausimą, kokia yra, tarkime, pelkės vertė, skirtingi žmonės atsakys skirtingai. Ūkininkas ją vertins, kaip galimybę pasigaminti pašarų gyvuliams, turistui vertė atsiskleis per patirtus įspūdžius, ornitologui – per stebėtus paukščius, žolininkui – per vaistažolių gausą, sodininkui – per vabzdžius apdulkintojus, menininkui – per estetinį grožį, mokslininkui – per genų lobyną. Visos šios vertės vadinamos ekosisteminėmis paslaugomis ir jas galima įvertinti konkrečiomis sumomis“, – GRYNAS.lt pasakojo programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Kristina Simonaitytė, šiuo metu Aplinkos ministerijoje kartu su Gamtos apsaugos ir miškų departamento kolegomis vystanti ekosisteminių paslaugų projektą.

Ekosisteminės paslaugos (ESP) yra nauda ar pridėtinė vertė, kurią ekosistema teikia žmogui. Daugelis jų yra apčiuopiamos (pvz., vaistažolės, medus, pašaras ir t.t.), tačiau kita dalis – sunkiai įsivaizduojamos ir suprantamos (pvz., CO2 dujų kaupimas, vandens sugėrimas, dirvos erozijos stabdymas ar grynas oras). Mes retai susimąstome apie šias nematomas paslaugas, padedančias žmogui išgyventi. Tačiau, kaip gi galima įvertinti ESP daugumai suprantamu būdu – pinigais? Kiek kainuoja tyras ežero vanduo? Švarus smėlis? Neužteršta, sveika žuvis? O kiek – malonumas vėstantį vasaros vakarą drybsoti ajerais ir mėtomis kvepiančioje paupio pievoje ir svajoti? Ežeras pats neparduoda savo paslaugų ar prekių rinkos kainomis. Dabartinė ekosisteminių paslaugų būklė, pagrindinės tendencijos ir poveikis žmonijos gerovei buvo detaliai analizuotos Tūkstantmečio ekosistemų vertinime (Millennium Ecosystem Assessment, 2005), kurį 2001-2005 m. atliko daugiau kaip 1 360 ekspertų iš viso pasaulio. ESP vertinimas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis specialių žinių ir resursų, įvairių suinteresuotų šalių į(si)traukimo bei konkrečių išsikeltų tikslų ir uždavinių. Pasaulyje jau yra sukurtos metodikos ir schemos, kaip įvertinti ekosistemų teikiamą naudą pinigais. ES lygmeniu jau kuris laikas tai irgi daroma, o Lietuva šioje srityje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Aplinkos ministerija šiuo metu atlieka parengiamuosius projekto, kurio metu visos Lietuvos mastu bus įvertinta mūsų gamtos teikiama nauda žmonėms, darbus.

Pasaulyje – nebe naujovė

„Priešingai tradicinei gamtosaugai, ekosisteminių paslaugų idėja yra antropocentrinė. Tai yra, reiškinys vertinamas ne iš gamtos, bet labiau iš žmogaus perspektyvos. Ūkininkui paaiškinti, kad jo technikai judėti trukdanti pelkė iš tiesų teikia jam daugiau naudos nei žalos gali būti nelengva, jeigu bandysime jį įtikinti kalbėdami tik apie bioįvairovę ir jos išsaugojimo svarbą, bet jeigu pateiksime jam konkrečias sumas – gali būti suprantamiau. Ne mažiau svarbu apie tokius dalykus galvoti ir platesniu, miestų ar net valstybių mastu. Pasaulyje gausu pavyzdžių, kai tai pasiteisino“, – teigia K. Simonaitytė. Niujorke, susidūrus su užteršto vandens problema ir apsvarsčius galimus sprendimo variantus, buvo nutarta atkurti pažeistą pelkės ekosistemą, kuri natūraliais būdais išvalytų užterštą vandenį. Tai atsiėjo daugiau nei 6 kartus pigiau, negu statyti valymo įrenginius ir juos prižiūrėti. O jeigu pelkės ekosistema nebūtų buvus pažeista ir apsaugota nuo pat pradžių – amerikiečiai būtų sutaupę milijardą dolerių. Šiuo pagrindu JAV vykdomas užtvankų naikinimo vajus, per šimtmetį jau nugriauta daugiau nei 1300 užtvankų ir jos naikinamos toliau, nes finansiniai rodikliai rodo, kad ekonomikai daugiau naudos iš sveikų ekosistemų.

Prancūzijoje buvo apskaičiuotos minimalios šalies ekosistemų vertės. Jos svyravo nuo 600 eurų už hektarą per metus ganyklose iki 2 tūkst. eurų už hektarą per metus tam tikruose miškuose. Ir tai – tik pačios mažiausios vertės, nes skaičiuojant buvo įtraukta tik dalis ekosisteminių paslaugų, susijusių su biologine įvairove. „Jeigu būtų įvertinta visa gamtos pagaminama „produkcija“, turizmui teikiama nauda ir t.t. – skaičiai būtų dar didesni“, – įsitikinusi K. Simonaitytė.

Jungtinėje Karalystėje mokslininkai suskaičiavo, kad norint užsodinti 15 tūkst. ha naujo miško, tektų pakloti apie 90 mln. eurų. Šių išlaidų nepadengtų pajamos iš parduotos medienos (74 mln. eurų). Vis dėlto, jei vertindami įtrauktume visas kitas paslaugas, kurias visuomenei teikia žemumose augantys medžiai (tokias kaip maisto, kuro gamyba, buveinės gyvūnijai teikimas, rekreacija, oro vėsinimas, apsauga nuo erozijos, vėjo, potvynių, anglies junginių kaupimas, oro valymas), padėtis atrodytų visiškai kitaip. Vertingą ūkinės paskirties žemę užsodinus mišku išlaidos, žinoma, padidėtų (sudarytų apie 263 mln. eurų), bet nauda daugiau nei dvigubai viršytų išlaidas (sudarytų apie 622 mln. eurų).

„Preliminarūs skaičiavimai yra atlikti ir visos Europos mastu. Natura 2000 tinklo palaikymas ES kasmet kainuoja apie 6 mlrd. Eur, tačiau, palyginimui, šiose saugomose teritorijose per metus sukuriama ekosisteminių paslaugų už maždaug 200-300 mlrd. eurų“, – teigė Aplinkos ministerijos atstovė.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/spausdinti/?id=76672917